"Kartūzai"

Šiandien rytą pradėjom Vasario 16-osios grandinėle: Basanavičius * Banaitis * Bizauskas * Biržiška * Dovydaitis * Kairys * Klimas * Malinauskas * Mironas * Narutavičius * Petrulis * Smilgevičius * Smetona * Staugaitis * Stulginskis * Šaulys * Šaulys * Šernas * Vailokaitis * Vileišis. Išmokom mintinai. Po metų pažadu išvardinti visus su vardais.

O po pietų kepiau "kartūzus". Net Zawadzką juos rašo kabutėse, o googlas nepateikia jokio doresnio atsakymo, kas tas kartūzas. Tiksliau pateikia keletą variantų, kuriuos ir apsvarsčiau: a) kartūzas – (ol. kardoes) – cilindriukas, pradžioje popierinis, nuo XIX a. metalinis, kuriame buvo laikomas parakas artilerijos pabūklui užtaisyti; b) Kartūzų ordinas – vienas bnediktinų ordino atšaka, kurios nariai laikėsi itin griežtos regulos: vienatvė, tyla, malda, vegetarizmas ir rankų darbas; c) Kartuzai arba Kartuzy, arba Kartuzë – Kašubijos miestas Lenkijos Pamario vaivadijoje. Gal dėl panašumo į tuos parako maišelius taip pavadinti? Abejočiau, ar vegetarizmo besilaikę kartūzai būtų kepę trapias bandeles su riebia grietine ir sviestu. O gal kašūbiškos tai bandelės? Na, variantų – mažų mažiausiai du ir tikresnį galėtų parinkti tik Rimvydas Laužikas.

Originalus receptas

200 g sviesto išplauti, kad nebūtų sūrus, ant lentos pabarstyti truputį miltų, įmušti du kiaušinius, įdėti penkis šaukštus tirštos grietinės, 30 gramų gerų mielių ir viską šaukštu geriai ištrinti, kad išsimaišytų sviestas, paskui kočioti, kaip kočiojama prancūziška tešla, plonai patepant lydytu sviestu (pakartoti du kartus). Supjaustyti, susukti kaip lietinius, kai ant skardos pradės truputį kilti, prikūrenti krosnį. Prieš kepant patepti kiaušiniu.


Patirtis ir patarimai

Pirmas nežinomasis buvo pats pavadinimas, kuris na, nič nieko man nesakė. Kita kritinis momentas "pabarstyti truputį miltų". Truputį ir po to minkyti? C'mon. Neteisybė, kurią sprendžiau "iš akies" berdama miltus po 50 gramų. Na, ir galiausiai " supjaustyti, susukti kaip lietinius". Bet tai kokio dydžio tie "kartūzai" turi būti? Klaustukai prasisklaidė tik radus kartūzo aprašymą, kad tai cilindrinis maišiukas parakui. Vadinasi, ir bandelės-pyragėliai-sausainiai bus cilindro formos, susukti kaip lietiniai blynai – visiškai pagal Zawadzkos parašymą.

Sunaudojau tokius produktus:

200 g kambario temperatūros sviesto,
200 g grietinės,
2 maži kiaušiniai,
500 g kvietinių miltų,
11 g sausų mielių (paskutį kartą naudojau sausas),
3 v. šaukštai cukraus,
šiek tiek druskos,
2 v. šaukštai lydyto sviesto,
šiek tiek kmynų.

Tešlą sumaišiau kombainu ir tuomet išminkiau iki vientisos, prie rankų nelimpančios, pokietės tešlos (kaip sausainių). Suminkiau rutulį, kurio viršų įpjoviau kryžmai ir išplojau į stačiakampį. 

Tešlą iškočiojau gana plonai, patepiau lydytu sviestu, sulanksčiau, kaip čia. Ir pakartojau du kartus. Tuomet tešlą dar kartą iškočiojau, supjausčiau stačiakampiais, juos susukau į ritinėlius ir sudėjau į skardą, kad kiek pakiltų.

Prieš šaudama į orkaitę, 8 kartūzus patepiau lydytu sviestu (nes mušti dar vieną kiaušinį buvo gaila) ir apibarsčiau kmynais. Man sviestas ir kmynai – labai neblogas derinys. 

Kepiau 50 min. 200'C karštumo orkaitėje. Galima buvo dar kokias 5 minutes pakepti, nes viduriukas buvo vos vos per minkštas.

Tai kokio skonio tie kartūzai? Trapūs, kaip sausainiai. Skonis... na, kaip geros trapios tešlos (sakė kolegės, kad kaip smėlinė, bet mielinė) :) čia jau ką papildomai įdėsite – tą ir skanausite :) Manau, kad tikrai galima tarp sluoksnių saikingai pabarsyti maltų riešutų, ryškesnių prieskonių. Arba susukti cilindriukus prieš tai tešlą pabarsčius riešutais, džiovintomis uogomis, šokoladu, patepus tahini pasta ir pabarsčius cinamonu ir t. t. Arba, kas mėgstate, galima jau iškepusius kartūzus aplieti šokoladu. Irgi turėtų tikti.

Kartūzų tešla man patiko. Manau, kad iš jos dar kepsiu kokius paprastesnius sausainius arba mažus kartūziukus. 

 















Mano bobutė mums šiandien palinkėjo visada būti laisvais ir laimingais. Būkite ir Jūs visada laisvi ir laimingi. Su Nepriklausomybės diena!